naujakrikštis

naujãkrikštis, -ė smob., adj. (1) 1. SD195, N, [K] kas neseniai perėjęs į krikščionių tikėjimą: Du vietiniu naujakrikščiu prūsų bajoru ar šiaip žemininku pateikia vyskupui savo žemes rš. Prūsai užpuolę savo žemiečius naujakrikščius rš. 2. ką tik pakrikštytas kūdikis: Abudu kūmai išgėrė po taurę vyno, vaišino saldainiais ir rodė naujakrikštę J.Marc. 3. reformatų sektos, skelbiančios, be ko kito, krikštą suaugusio žmogaus, o ne kūdikio, narys; anabaptistas: [Anabaptistai] vadinami buvo naujakrikščiais todėl, kad skelbė, jogei turį antrąkart būti apkrikštytais Gmž. Olandų naujakrikščių sektos įkūrėjas EncVl202. Liuteriška, cvinglioniška ..., naujakrikštė [bažnyčia] DP460.